Terminas „paauglystė“ skaičiuoja vos 115 metų, kai 1904 metais amerikiečių psichologas G. Stanley Hall‘as, tituluojamas paauglystės atradėju, paskelbė, kad paauglystė – tai vidinės sumaišties ir sukrėtimų laikotarpis, ir savo tyrime išskyrė tris būdingus paauglystės ypatumus: nuotaikų sutrikimą, konfliktus su tėvais ir rizikingą elgesį.

• Augant ekonominei gerovei, ilgėja asmens savęs paieškos trukmė ir buvimas švietimo sistemoje, todėl ilgėja ir paauglystės laikotarpis. Prieš 50 metų paauglystės tarpsnis buvo apibrėžiamas 13 (14)‒17 (18) metų, o dabar – nuo 10‒11 metų ir gali trukti iki 18, 21 ar net 25 metų. Šis raidos tarpsnis pailgėjęs ne tik dėl gerėjančių sociokultūrinių, ekonominių sąlygų, bet ir dėl ankstėjančios fizinės brandos, ir mokslininkų patvirtinto fakto, kad žmogaus smegenys bręsta maždaug iki 25 metų.
• Paaugliams dėmesio, kantrybės ir meilės reikia ne ką mažiau negu mažiems vaikams, tik tėvai tai turėtų rodyti subtiliau, išradingiau, su didesne kantrybe. Svarbu atminti, kad paauglystės tikslas ‒ palaipsniui vaikams atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiškiems. Paauglių emocinė branda vystosi taip pat palaipsniui, todėl jiems būtina turėti saugią aplinką, į kurią jie galėtų grįžti ir pasipildyti savo emocines atsargas. Tėvų šiluma, rūpestis, atjauta ir supratimas suteikia stabilumą, kurio jie neturi nuolat besikečiančioje aplinkoje.
• Paaugliams labai reikalingos elgesio ribos ir taisyklės, nes jų stabdžių sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi. Paaugliai turi per mažai gyvenimo patirties, jų savikontrolės, pasekmių numatymo mechanizmas dar nesusiformavęs. Kaip rodo neurobiologiniai tyrimai, smegenys bręsta palaipsniui, nuo užpakalinės link kaktinės srities, kur yra smegenų centrai, atsakingi už impulsų kontrolę, racionalumą ir ilgalaikių pasekmių numatymą. Norint išvengti galimų nekontroliuojamo elgesio pasekmių, paaugliams dėl netolygiai bręstančių smegenų ir intensyvaus emocinio fono yra būtina suaugusiųjų pagalba ir palydėjimas į suaugystę. Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie nekontroliuojamai naudojasi išmaniaisiais ekranais laisvalaikio ar pramogų tikslais daugiau negu 2 val. per dieną, 30 proc. dažniau rizikuoja susirgti depresija, turėti suicidinių minčių, tapti internetinių patyčių aukomis ir pan.
• Tėvų nustatomos aiškios elgesio ribos ir taisyklės yra svarbus apsauginis veiksnys, saugantis vaikus nuo rizikingo elgesio eksperimentavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis ar įsitraukimo į nelegalią, nusikalstamą veiką. Paaugliai, kurių tėvai patys nuosekliai laikosi taisyklių, tam tikrų nuostatų, vertybių, jaučiasi labiau mylimi, saugūs ir linkę mažiau rizikingai elgtis.

• Paauglių poreikiai tampa vis mažiau panašūs į vaikų ir labiau artėja prie suaugusiesiems būdingų norų, siekių, kuriuos jie linkę tenkinti jau ne tik šeimoje, bet ir kitoje aplinkoje. Tą jie norėtų pasakyti ar parodyti savo tėvams, tačiau dar neranda tinkamo būdo.
• Paaugliai sako „nenoriu kalbėtis“, „atstok, viskas man gerai“, bet iš tiesų jie nori būti išgirsti, išklausyti ir suprasti. Labai svarbu tėvams atpažinti, kad vaikystėje naudoti komunikavimo būdai (pavyzdžiui, įsakmus, nurodantis pasipasakoti ar, susitvarkyti kambarį) nebetinka, todėl reikia ieškoti naujų bendravimo būdų. Stenkitės būti atviri, kad su jumis paaugliai galėtų kalbėtis apie viską, kas jiems svarbu, kas rūpi, nevenkite nejaukių temų (apie santykius, patirtis ar jausmus). Didžiulė klaida ir žala, jei tėvai kai kuriuos paauglio jausmus neigia („jis nepyksta, tik ožiuojasi“), ignoruoja („ko čia sėdi surūgęs, nusišypsok pagaliau“) ir nureikšmina („bus tų bernų, nėra čia ko raudoti“). Atminkite, paauglys, atpažįstantis savo jausmus, geriau supras save ir kitus, bus mažiau linkęs į rizikingą elgesį.
• Paaugliai sako „neaiškink, čia mano gyvenimas“, „nesikišk, čia mano kambarys ir mano tvarka“, nes jiems reikia nepriklausomybės ir autonomijos. Išmintingi tėvai turėtų tai žinoti ir neignoruoti, susitarti tarpusavyje dėl lankstesnių ribų, t. y. toleruoti paauglio kambario betvarkę, gerbti naujovišką ar netikėtą drabužių stilių, šukuoseną ir kt., bet nepamiršti domėtis, neįkyriai stebėti, kas vyksta, ir reaguoti į elgesio pasikeitimą ar tai, kas jūsų šeimoje yra nepriimtina ar nesaugu pačiam paaugliui.
• Paaugliai kartais sako, kad nekenčia šitų namų, nenori matyti ir girdėti šeimos narių, bet iš tiesų jiems reikia prisirišimo, meilės ir pripažinimo. Kuo labiau paauglys žinos ir jausis, kad jį mylite, gerbiate, vertinate ir pasitikite bei tai rodysite paaugliui priimtinu būdu, skirsite jam individualaus laiko, pagirsite, pasidomėsite (bet ne įkyriai klausinėsite) jo draugais, pomėgiais, tuo mažiau jis veršis ieškoti meilės ir pripažinimo draugų grupėje.
• Paaugliai sako, kad jiems nuobodu, viskas „užkniso“, kad jie niekur neis ir nieko nelankys arba be tikslo slampinėja gatvėmis, kviečia draugus kur nors. Iš tiesų jie ieško savęs, jiems reikia pasiekimų ir laimėjimų, kad stiprintų savivertę ir pasitikėjimą. Puiku, kai paauglys siekia laimėti prizines vietas olimpiadose ar nubėgti pirmas ilgąją distanciją. Problemų kyla, jei paauglys siekia pripažinimo bandydamas draugams įrodyti, kad vienu kartu gali surūkyti pakelį cigarečių, ar demonstruoja savo jėgas muštynėse. Tokiu atveju reikėtų vengti moralizavimo ir priekaištavimo, geriau kalbėtis ir padėti jiems atrasti savo interesus, atpažinti stiprybes ir jas panaudoti, padrąsinti juos. Pavyzdžiui, galima paaugliui sakyti, kad jūs matote, jog jam patinka kažkuo rūpintis, todėl jam gal visai patiktų savanoriauti jaunimo organizacijoje, gyvūnų prieglaudoje, ar pabrėžti, kad jis yra labai vikrus ir energingas, o kaip tik tokie vaikinai kviečiami tapti jaunaisiais šauliais.

Savo išvaizda, kalbomis ir poreikiais 14-mečiai jau gali būti panašūs į suaugusiuosius, bet jų elgesys tam tikrose situacijose vis dar yra vaikiškas. Kad paaugliai sėkmingai pereitų į suaugystę, jiems reikia suaugusiųjų pagalbos ir palydėjimo. Tačiau ką daryti, kai mes jau nesusikalbame? Tai ženklas, kad tėvai turi kažko naujo išmokti ir kažką keisti bendraudami su savo vaiku. Tėvams leidžiama ne viską mokėti, bet būtina mokytis.

• Susitarimai. Su paaugliais teks daug tartis. Dažnai jie nedaro kažko vien todėl, kad jiems niekas neišaiškino, neargumentavo, kam ir kodėl to reikia. Klausimų „kam?“ ir „kodėl“ kyla dėl atsirandančio abstraktaus, racionalaus ir loginio mąstymo, poreikio susiformuoti savo vertybines ir moralines nuostatas, geriau suvokti pasaulio dėsnius. Svarbu susitarti, kad galime pyktis, galime nesutarti, bet negalime žeminti ir žaloti vienas kito.

• Taisyklės. Kad nereikėtų kiekvieną kartą tartis ir derėtis vis dėl tų pačių dalykų, o namuose būtų daugiau tvarkos ir aiškumo negu chaoso, pravartu turėti namų taisykles. Taisykles turi kurti visa šeima drauge, o paskui visi jų laikytis. Pavyzdžiui, sekmadienis yra šeimos diena, kurią leidžiame drauge, ar bendras namų erdves tvarkome visi iš anksto pasiskirstę, kas ką tvarko ir švarina.

Dėmesio! Draudžiančios taisyklės yra pavojingos, iššaukiančios priešingą rezultatą ‒ tai, kas uždrausta, būtinai bus padaryta. Eikite dialogo, aptarimų, susitarimų ar kompromisų keliu.

• Pažeidimai neišvengiami. Kad taisyklės būtų veiksmingos ir naudingos visai šeimai, svarbu nuosekliai jų laikytis, o už taisyklių nesilaikymą ir pažeidinėjimą turi būti iš anksto numatytos nuobaudos, galbūt skaičiuojami baudos taškai. Kai sutariama dėl galimų nuobaudų, ir vaikai, tiek tėvai gali pasirinkti ‒ laikytis taisyklių ar ne, bet už nesilaikymą sulaukti bausmės. Pavyzdžiui, esame sutarę, kad namuose nesikeikiame, bet, jei išsprūsta keiksmažodis, tai tas asmuo į šeimos taupyklę turi įdėti 1 Eurą.
• „Ne“ sakymas. Net tada, kai šeimoje yra sutartos taisyklės, vaikai vis tiek jas tikrins ir testuos, ar tėvai moka pasakyti „stop“ tam tikram elgesiui. „Ne“ pasakymas turi būti aiškus, argumentuotas, bet ne grubus, atstumiantis. Netinkamas elgesys įsakmiai sakyti, kad kažko būtina laikytis vien todėl, kad mes taip norime. Tinkamas elgesys būtų, pavyzdžiui, neduoti papildomų pinigų šią savaitę, jei paauglys jau išleido visus kišenpinigius, ir palinkėti kitą savaitę atidžiau planuoti išlaidas.
• Nurodymai, paliepimai. Autokratiškas auklėjimo stilius skamba kaip istorija, nes šiandieniniai paaugliai tikrai priešinsis paliepimams, net nesupras, ko iš jų norima. Nurodymai ar paliepimai gali būti taikomi sudėtingose ar kritinėse situacijose, kai kyla pavojus, grėsmė sveikatai, gyvybei ar turtui. Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad dabar niekur negalima išeiti iš namų, reikia pabūti su mažąja sesute, kadangi močiutę būtina vežti į ligoninę.

Skaičiai. 66 proc. Lietuvos tėvų teigia, kad jų šeimoje yra nustatytos aiškios taisyklės, koks elgesys yra tinkamas ir koks ne, ką vaikai gali daryti, o ko ne (2020 m.).

• Tėvai – ne prižiūrėtojai, bet pagalbininkai. Tėvai turėtų vengti visur ir viską kontroliuoti ar pakišti pagalvę. Pavyzdžiui, jei vaikas laiku neparašė rašinio ir neatidavė mokytojai, tėvai neturi jo gelbėti. Geriau padėti vaikui ugdytis laiko planavimo įgūdžius. Jei paauglys per vėlai eina gulti ir vis gauna pastabas už vėlavimą, nereikia tempti jo už kojų iš lovos. Geriau pasikalbėti, kodėl taip vyksta, ką jis gali keisti, kad lengviau atsikeltų ir liautųsi gavęs pastabas.
• Paauglys turi žinoti, kad susipykus pokalbiai atidedami, bet nepamirštami. Jei vaikas pastebės, kad, sukėlęs audringas reakcijas laimi ir išvengia nemalonaus pokalbio, tai jis tuo naudosis ir ateityje. Būtina pasakyti jam, kad šiuo metu pokalbis nutraukiamas ir bus pratęstas, kai jausmai bus nurimę. Kad nesutarimo tema nebūtų pamiršta, galima ją pasižymėti lapelyje ir užklijuoti ant šaldytuvo ar šalia šeimos taisyklių.
• Labai svarbu, kad tėvai rastų laiko ir progų pabūti su vaiku be jokio auklėjimo ir svarbių temų ‒ tai padės išsaugoti ryšį su paaugliu. Tai gali būti serialo žiūrėjimas kartu, stalo žaidimai, sausainių kepimas, pasivažinėjimas dviračiais ir visa kita, kas visiems smagu, padeda atsipalaiduoti ir gerai jaustis. Taip pat labai patartina, kad ir tėtis, ir mama rastų bent 1‒2 valandas per savaitę pabūti su vaiku.
• Atskirai vertinti paauglį ir jo elgesį. Paaugliai yra įdomūs, išradingi, spontaniški, kūrybingi, šmaikštūs, o štai jų elgesys ar poelgiai gali būti neapgalvoti, neracionalūs, neatsakingi ar neteisingi.
• Nėra neaptariamų temų, kad ir kokios sunkios ar nemalonios jos atrodytų. Tėvams verta puoselėti artimus santykius su paaugliais, paremtus abipusiu pasitikėjimu. Jei paauglys pasitikės tėvais ir jausis su jais saugiai, tai tikėtina, kad tėvai bus pirmi asmenys, su kuriais paauglys kalbėsis, klaus, dalinsis. Kitu atveju pagrindiniu pokalbių ir informacijos šaltiniu taps draugai, internetas ar gatvė.

Dėmesio! Jei paauglys pasidalins informacija apie sudėtingą situaciją, tai svarbiausia yra rami tėvų reakcija ir savitvarda, kad paauglio neišgąsdintų ir nesugriautų pasitikėjimo, kad su tėvais iš tiesų galima kalbėtis apie viską. Tą minutę tėvai gali nežinoti, ką atsakyti, ką daryti, bet svarbu nuoširdžiai tą pripažinti: „Šiuo metu nežinau, ką pasakyti, ką daryti, bet tikrai noriu tau padėti. Man reikia laiko pagalvoti. Ačiū, kad pasidalinai.“

• Jei vaikas linkęs tylėti, nebendrauja, galima ieškoti alternatyvių bendravimo būdų: susirašinėti rašteliais, trumposiomis žinutėmis, naudojantis programa „Messenger“, per tarpininką (gerbiamą trenerį ar mylimą tetą), pabūti šalia tyloje, pažaisti kartu kompiuteriu ir pan.

Jei šeimoje sutartos taisyklės pažeidinėjamos, turėtų įsigalioti ir iš anksto aptartos bausmės ar aiškiai pasakoma, kokio elgesio bus tikimasi. Kaip tą daryti teisingai ir neperlenkiant lazdos?

• Laukiamas elgesys arba bausmė turi būti adekvati, logiškai siejama su įvykiu. Pavyzdžiui, sugadinai ‒ sutaisyk, sulaužei ‒ atlygink, įskaudinai ‒ pasakyk gerą žodį ir atsiprašyk. Jeigu tai buvo nelabai svarbus įvykis, nesukėlęs sunkių pasekmių, neturi būti taikomos didelės bausmės.
• Bausmės neturi trukti ilgai ir būti sudėtingos. Tarkim, jei vaikas sąmoningai sukarpė pratybų sąsiuvinį, tai negalima atimti kišenpinigių visam mėnesiui, užteks ir 2‒3 dienų be kišenpinigių, kol sutaupys naujam pratybų sąsiuviniui. Tokiu atveju labai svarbu ir pasikalbėti apie šį įvykį, kokie jausmai ir išgyvenimai paskatino taip elgtis.
• Bausmės turi būti taikomos visiems šeimos nariams vienodai. Negalima taikyti lengvesnių drausminių priemonių kai kuriems vaikams, o sau, tėvams, iš viso jų netaikyti. Vaikai yra labai jautrūs nelygybei. Taip pat šeimoje yra pavojinga praktika, jeigu tėtis taiko itin griežtas bausmes, o mama išsako tik pastabas. Abu tėvai turi susitarti ir taikyti vienodus reikalavimus. Pavyzdžiui, vaikai dūkdami nepaisė jūsų perspėjimų ir prilaistė ant grindų, taigi jie turi gauti po vienodą plotą ir sutvarkyti, ką padarė.
• Bausmės taikomos iš karto po kilusio incidento. Jeigu atidėliojama, tai po tam tikro laiko jos tampa neveiksmingos. Jeigu šeimos narys nusižengė taisyklėms, o tėvai nereaguoja, vaikai gali pamanyti, kad taisyklių jau nebėra.
• Jeigu bausmė netaikoma, paaiškinkite, kodėl šį kartą taip elgiatės. Pavyzdžiui, būtina paaiškinti, kad sesuo, kuri ruošiasi svarbiam atsiskaitymui, nesusilauks priekaištų, kad šiandien nesutvarkė ir neišvalė prieškambario, bet šį darbą ji turės atlikti kitą dieną.
• Bausmės neturi būti diskutuojamos viešai. Jei vaiką tenka nubausti, apie tai jam reikia pranešti kitiems negirdint, o taikyti ‒ kitiems nematant. Dėmesio! Bausmės turi mokyti, bet ne skaudinti ar žeminti.
• Bausmės neturi būti sugalvojamos po įvykio. Vaikai prieš pasielgdami netinkamai turi žinoti, kokie bus taikomi drausminimai.
• Atminkite. Vien bausmės neduos pageidaujamų rezultatų. Paauglys turi būti ir pagiriamas už pageidaujamą ar pagerėjusį elgesį. Svarbu rasti progų dažniau girti ir drąsinti, ne tik auklėti ar barti. Paaugliams geriau negailėti gerų žodžių. Pavyzdžiui, jei jūsų paauglys grįžta paryčiais iš vakarėlio, vietoj puolimo ar kamantinėjimo, kur jis buvo, kodėl nepranešė, pabandykite pasakyti: „Kaip gerai, kad grįžai! Džiaugiuosi, kad jau esi namuose. Dabar tau būtų puiku pailsėti“. Toks paauglio sutikimas nesupriešins jo ir tėvų, o tol, kol paauglys ilsėsis, bus laiko apmąstyti, ką ir kaip su juo kalbėti, kokių ieškoti susitarimų, kad daugiau tai nesikartotų. O kai kitą kartą paauglys grįš laiku, būtina tai įvertinti: „Kaip džiugu, kad laikaisi susitarimų. Taip elgiasi tikrai atsakingi žmonės!“

Su paaugliu tarkitės, diskutuokite, leiskite jam išsakyti savo nuomonę ir norus, girdėkite, ką jis sako. Girdėti ir išklausyti, dar nereiškia, kad privalu su viskuo sutikti. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Kad galėtum eiti į šį vakarėlį, mes su mama norime būti tikri, kad ten tau bus saugu. Todėl norime paprašyti tavo draugo tėvų telefono numerio, kad galėtume su jais susisiekti ir pasikalbėti, arba „Puiku, galėsi šį vakarą eiti su draugais į kiną, tik gal galėtume prieš tau išeinant kartu sutvarkyti šiuos daiktus, nes man čia dar trūksta poros tvirtų rankų“.

Pravartu turėti šeimos taisykles surašytas ar atspausdintas popieriaus lape ir pakabintas visiems prieinamoje vietoje. Kuriant taisykles turi dalyvauti visa šeima, visi turi turėti galimybę išsakyti savo pageidavimus, nuomonę ir teikti siūlymus, nes šeimos taisyklės turi galioti be išimties visiems, net ir tėčiui, ir mamai. Paaugliams primestos taisyklės bus neveiksmingos, o pačiam paaugliui atrodys, kad tai tik jam asmeniškai taikomi apribojimai, dar didesnė kontrolė, todėl vietoj norimos didesnės tvarkos susilauksite dar daugiau pykčio, pasipriešinimo ir chaoso namuose. Pavyzdžiui, jei yra taisyklė, kad savo asmeninius daiktus kiekvienas tvarkosi ir pasideda į vietą pats, o tėtis grįžęs po darbo batus nusiauna vidury koridoriaus ir palieka, tai mamai bus sunku įrodyti, kad 15-metis privalo pasidėti savo batus tvarkingai. Bus sunku įrodyti net ir tuo atveju, jei 5-metė sesutė nesitvarkys savo batukų.

Kurdami taisykles, nebūkite smulkmeniški. Daug taisyklių, surašytų labai išsamiai, bus neveiksmingos, jų sunku bus laikytis net ir suaugusiesiems. Taisyklių sėkmė yra jų laikymasis visiems šeimos nariams! Pavyzdžiui, noras visada vieniems su kitais kalbėtis pagarbai yra geras, bet tokia taisyklė pasmerkta žlugti, nes tikrai paaugliams bus neįmanoma to įgyvendinti, jiems išsprūs tokie žodžiai kaip: „Čia ne tavo reikalas, nesikišk!“, „Tu nieko nesupranti, išeik“ ir pan. Geriau turėti taisyklę, kad kalbėsimės, kai geležis jau bus atvėsusi, t. y. jausmai jau nurimę.

Pasiūlykite šeimai drauge susiburti šeštadienio popietę ir aptarti bendras šeimos taisykles. Geriausia būtų susėsti į ratą ir padiskutuoti, kam ir kokios taisyklės būtų svarbios. Iš išsakytų nuomonių suformuluokite ne daugiau kaip 10 punktų. Formuluodami vartokite paprastus, nesudėtingus žodžius, venkite abstrakčių žodžių. Pavyzdžiui, nustatykite, kad sekmadienio popietės bus skiriamos laisvalaikiui su šeima, kad namo visi grįšite iki 19 val., vėluojantys privalo pranešti, kad visi išmanieji ekranai nuo 21 val. iki 7 ryto paliekamai virtuvėje ir pan. Drauge nutarkite, kaip ir kur surašysite taisykles, gal vaikai norės jas įrėminti, papuošti piešiniais ir pan. Svarbu, kad kiekvienas būtų išklausytas ir išgirstas.

Tai ne tas pats, kas taisyklės. Tai yra jūsų ir vaiko bendradarbiavimas dėl individualių paauglio norų ir jūsų interesų. Pavyzdžiui, jei paauglys nori elektrinio paspirtuko, reikėtų sąraše įrašyti, ką jis turėtų padaryti, kad po pusės metų tokį paspirtuką turėtų, arba, jei nori važiuoti su draugais į sodybą, kaip jis planuotų savo namų darbų atlikimą, pasiruošimą kontroliniam darbui ir atliktų kitas pareigas.

Drauge su partneriu pamąstykite, koks jūsų paauglio tipiškas, nuolat pasikartojantis elgesys yra erzinantis, nepriimtinas, dėl ko tarp jūsų kyla konfliktų. Pabandykite suprasti, iš ko kyla toks jūsų vaiko elgesys, kaip norėtumėte, kad jis keistųsi. Tada suformuluokite patys sau, ko norėtumėte iš paauglio, koks būtų tikslas ir kaip to galėtumėte siekti, kartu aptarkite ir pasekmes, jei pasikartotų netinkamas elgesys.

Atminkite. Drauge turite atrasti bendrus tikslo siekimo ir drausminimo būdus, kitaip jūsų planas pasmerktas manipuliacijoms ar turėtų žlugti. Galiausiai aptarkite viską su pačiu vaiku. Pokalbio metu taip pat aptarkite ir pasekmes, jei nebūtų laikomasi susitarimų, ir paklauskite paties vaiko, kokie būtų jo siūlymai keičiant netinkamą elgesį ir kokias jis taikytų drausminimo priemones būdamas jūsų vietoje. Galite išgirsti labai įdomių ir kūrybingų sprendimų, kurie gal būtų netgi veiksmingesni už jūsiškius. Už gerus pasiūlymus būtinai pagirkite savo paauglį.

Įsivaizduokite kokią nors tipinę situaciją, kai vaikas kažko prašo, reikalauja, ir parepetuokite su savimi sakyti NE.

Išbandykite alternatyvius „Ne“ variantus.

• Aš norėčiau, bet dabar tam neturiu laiko, atidėkime vakarui, rytojui ar kitai savaitei.
• Nusprendžiau apibrėžti aiškias ribas dėl tavo naktinėjimo su draugais.
• Nenoriu sakyti TAIP, o paskui dėl to nuvilti tave.
• Tu pagavai mane netinkamu metu. Ar galime pakalbėti po valandos ar vakare? Primink man kad grįžtume prie šio klausimo.
• Šiam tavo norui aš negaliu pasakyti TAIP.
• Paprašyk kitu laiku, dabar esu… (suirzęs, pavargęs, galvoju apie…).

• Pasitikrinkite, ar jums tinka šis teiginys: „Mes norime būti geri tėvai, dėl to kartais patys sau prieštaraujame ir nesakome vaikams NE. Ir niekas po to per daug nepagerėja….”. Jeigu atsakymas tinka, tuomet turite mokytis nuoseklumo ir laikytis susitarimų.