Nuo to, kaip reaguosite, sužinoję apie savo vaiko eksperimentavimą ar nuolatinį tabako, alkoholio, narkotikų vartojimą, priklausys, kaip bendrausite toliau ir ar vaikas priims Jūsų pagalbą.

• Žinia, kad Jūsų vaikas vartoja ar išbando psichoaktyviąsias medžiagas, yra itin nelaukiama. Kyla daug jausmų, kurie gali pastūmėti ką nors kaltinti, atstumti vaiką ar jam priekaištauti.
• Svarbu pastebėti savo jausmus. Tuomet bus lengviau juos suvaldyti, kad pokalbis su vaiku nevirstų kaltinimais, tardymu ar prievartos naudojimu.
• Kaip sunku bebūtų, tėvai turi kalbėtis su vaikais apie tai. Jei vaikai pradeda vartoti tabaką, alkoholį, narkotines medžiagas ankstyvame amžiuje, labiau tikėtina, kad jie ir toliau jas vartos. Taip pat didėja pavojus, kad jie išbandys vis stipresnius narkotikus ir dėl to susidurs su dar didesnėmis problemomis.
• Jūsų vaiko saugumas vis dar yra Jūsų atsakomybė, net jei vaikas savo elgesiu demonstruoja, kad jam jau nebereikia priežiūros.

Pokalbis su savo vaiku apie tabako, alkoholio, narkotikų vartojimą nebus paprastas, todėl verta jam pasiruošti.

• Pokalbį suplanuokite iš anksto, nepradėkite netikėtai, pavyzdžiui, kilus konfliktinei situacijai. Abu su vaiku turite būti ramūs. Gerai apmąstykite tinkamiausią laiką ir vietą.
• Nuspręskite, kas jame dalyvaus: ar tik Jūs su vaiku, ar ir kitas suaugęs žmogus, kuriuo Jūsų atžala pasitiki (mama, tėtis, seneliai, teta, mokytoja ar kt.). Prieš pokalbį užsitikrinkite, kad Jūsų ir kitų dalyvaujančiųjų požiūriai sutaptų.
• Sužinoję, kad vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, sau pasakykite: „Nepanikuok“. Galbūt viskas ne taip blogai, kaip atrodo. Tik ramiai kalbėdamiesi, galėsite padėti savo vaikui.
• Apgalvokite, ką sakysite. Aptarkite ne tik tabako, alkoholio ar narkotikų vartojimą, bet ir kas paskatino vaiką tai daryti. Kartu su vaiku ieškokite būdų, kaip tas priežastis pašalinti.
• Pasirepetuokite: pasikalbėkite su savimi prieš veidrodį, pasirepetuokite su sutuoktiniu ar draugu.

Jei taikysite šiuos principus kalbėdami su vaiku apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, tikėtina, kad pokalbis bus naudingas abiem ir padės suartėti sprendžiant šią problemą.

1. Pokalbį pradėkite pozityviai. Parodykite vaikui, kad jis Jums rūpi. Vartokite žodžius: „meilė“, „rūpestis“ „myliu tave, man neramu, kad vartoji alkoholį“, „pasikalbėkime apie tai“.
2. Kalbėdami remkitės faktais. Rastos psichoaktyviosios medžiagos, elgesio pokyčiai, draugų pasakojimai, mokytojų pastabos – tai yra faktai, kuriuos Jūsų vaikui bus sunku nuneigti.
3. Kalbėkite nuoširdžiai, sakykite tiesą. Jei pats jaunystėje išbandėte psichoaktyviąsias medžiagas ar dabar, pavyzdžiui, rūkote, neslėpkite to. Pasakykite, kaip sau pakenkėte ir kad gailitės.
4. Pabrėžkite, kad tėvų pareiga – apsaugoti vaikus nuo pavojų, taigi ir nuo alkoholio bei kitų psichoaktyviųjų medžiagų. Galite paminėti: „Tavo sprendimai, priimti apsvaigus, gali būti pavojingi“.
5. Leiskite vaikui išsakyti nuomonę. Gali tekti išlaukti ilgas tylos pauzes. Neskubėdami leiskite jam pajausti, kad ir jo dalyvavimas pokalbyje svarbus.
6. Tikėtina, kad Jūsų vaikas neigs, išsigąs, supyks ar verks. Tai normalu. Priimkite visus vaiko jausmus.
7. Pasistenkite išlikti ramus. Vaikas gali bandyti išsisukinėti ir kaltinti Jus, kad esate blogi tėvai. Gali kilti noras teisintis, kaltinti vaiką ar jį atstumti. Nedarykite to. Pagrindinis pokalbio tikslas – Jūsų vaikas, ne Jūs. Galite pasakyti: „Jei manai, kad esu taip pat kaltas, pasakyk, ką darau ne taip – noriu daugiau savo klaidų nekartoti“.

Problema niekur nedings. Jei nieko nedarysite dėl savo vaiko rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo, jam gali susidaryti įspūdis, kad tai nėra blogai arba kad Jums jis nerūpi.

• Pasikalbėkite su kitų vaikų tėvais, į kurių namuose vykstančius vakarėlius eina Jūsų vaikas. Apmąstykite, kokia priežiūra reikalinga ir kaip galėtumėte užtikrinti vaiko saugumą.
• Sutarkite, kad vaikas nuolat praneš Jums apie savo buvimo vietą ir ką planuoja veikti. Aptarę su juo, nustatykite konkretų laiką, kada jis turi grįžti namo, laikykitės susitarimo.
• Vaikui svarbi Jūsų pagalba. Pasakykite, kad Jūsų tikslas – jam padėti, ir kad jis gali klausti Jūsų bet ko: „padarysiu viską, kad tau padėčiau, „jei nežinosiu, ką daryti, rasiu pagalbą kitur“, noriu, kad tu būtum laimingas, nes tu man rūpi ir aš tave myliu.“

Jei niekaip negalite pasiryžti pradėti pokalbio su vaiku apie jo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą arba kalbėjimas su juo nepadeda spręsti problemos, verta ieškoti pagalbos. Pasikalbėti apie Jūsų atžalą užgriuvusią problemą ir apie kitus šeimoje kylančius sunkumus galima ir telefonu, naudojantis emocinę paramą ir informaciją teikiančiomis linijomis. Tai gali būti:

• „Tėvų linija“;
• „Jaunimo linija“;
• „Vaikų linija“;
• „Vilties linija“;
• „Pagalbos moterims linija“;
• „Linija Doverija“ (rusakalbiams).

Čia dirbantys konsultantai savanoriai gali Jus išklausyti, kartu padėti pasiruošti pokalbiui su vaiku, padėti rasti kitus tinkamus sprendimus. Taip pat jie gali rekomenduoti, kur dar galite ieškoti pagalbos.

Dažna klaida, kurią daro tėvai – vengia kreiptis pagalbos. Tikisi, kad viską sugebės įveikti patys, o problemos tuo tarpu tik gilėja. Yra keletas profesionalios pagalbos galimybių, ir tai nemokama.

• Jei vaikas nesiliauja vartoti psichoaktyviųjų medžiagų, nepaisant bandymų jam padėti, reikalingos profesionalios specialistų konsultacijos ar gydymas.
• Patariame kreiptis į Jūsų miesto, rajono psichikos sveikatos centrą arba priklausomybės ligų centrą. Specialistai, išklausę Jūsų problemą, suteiks reikalingą informaciją. Atvykę turėkite asmens dokumentus.
• Priverstinio gydymo Lietuvoje nėra. Tačiau nenuleiskite rankų. Pasiūlykite kartu nuvykti konsultuotis su gydytoju. Jei vaikas prieštarautų, galite kelti sąlygas: pvz., „sutik gydytis, arba aš nebepirksiu tau drabužių“ ir pan., kadangi vaikas gyvena kartu, jam padedate finansiškai.
• Socialinę ir psichologinę pagalbą vaikams teikia ir savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos, švietimo ir globos įstaigose dirbantys psichologai.
• Vaikui apsinuodijus psichoaktyviosiomis medžiagomis, būtina kviesti pagalbą telefonu 112. Vienas žmogus visada turi likti prie vaiko, kol atvyks greitoji pagalba. Atvykusi ji turėtų vaiką nuvežti į artimiausią sveikatos priežiūros įstaigą.

Skaičiai. Lietuvoje 8 proc. tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, nurodė, kad yra susidūrę su vaikų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema. Iš jų 59 proc. problemą sprendė patys, nesikreipdami niekur pagalbos. 28 proc. tėvų dėl tokių problemų kreipėsi pagalbos į mokyklos specialistą (psichologą, socialinį pedagogą, visuomenės sveikatos specialistą ar kt.), 10 proc. – į priklausomybės ligų centrą, 9 proc. – į psichikos sveikatos centrą, 7 proc. – į pedagoginę psichologinę tarnybą, dar 8 proc. – kitur (2020 m.).

Kodėl gali būti sunku padėti atžalai, vartojančiai psichoaktyviąsias medžiagas? Viena priežasčių ta, kad priklausomybė – visos šeimos liga. Norint padėti paaugliui, pagalbą turi gauti visi šeimos nariai.

• Tėvams svarbu pripažinti, kad tabako, alkoholio ar narkotikų vartojimas veda į priklausomybę. Tai liga, kurią reikia gydyti. Atminkite: priklausomybė yra ne tik vartojančio asmens problema, bet ir visos šeimos. Vertėtų suklusti, jei niekaip nepavyksta padėti savo atžalai atsisakyti žalingo įpročio. Tai gali būti ženklas, kad būtent šeimos narių santykiuose slypi priežastys, skatinančios paauglį toliau vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.
• Kai atžala nuolat svaiginasi, kenčia visi šeimos nariai. Paauglys tolsta nuo artimųjų, juos skaudina, su juo sunku susikalbėti, pasitikėti. Tėvams pikta, liūdna. Jie gali jaustis kalti, kad atžala pradėjo vartoti kvaišalus, ir bejėgiai, nes nepavyksta išspręsti problemos. Neretai bandantys padėti vartojančiajam, jaučiasi blogiau negu tas, kuris svaiginasi.
• Pagalbos gali reikėti ne tik Jūsų vaikui, bet ir visai šeimai. Psichologo ar socialinio darbuotojo pagalbą šeimai galima gauti savo miesto ar rajono vaikų dienos centre, psichikos sveikatos centruose, priklausomybių centruose, bendruomenėse, teikiančiose pagalbą priklausomiems asmenims.

1. TRUMPAM Į PRAEITĮ. Prieš pokalbį su vaiku prisiminkite save paauglystėje. Greičiausiai patirdavote sunkumų bendraudami su bendraamžiais ar nuobodžiavote. Prisiminimai padės suprasti, kaip jaučiasi Jūsų vaikas. Tuomet lengviau atrasite atžalai tinkančių sprendimų.
2. BŪKITE KARTU. Leiskite laiką kartu. Užsiimkite Jums abiem įdomia ir smagia veikla. Tai suartina. Kai paaugliai jaučiasi reikalingi ir svarbūs, jiems mažėja noras vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.
3. KUO MAŽIAU DRAMŲ. Tai, kad Jūsų atžala pradėjo rūkyti, svaiginasi alkoholiu ar kitomis medžiagomis, nėra pasaulio pabaiga. Pokalbiai apie tai su savo vaiku yra tik vienas iš gyvenimo iššūkių. Taip pat tai yra galimybė mokytis, kaip kartu spręsti problemas.
4. KONSULTUOKITĖS. Jei planuojate kreiptis į specialistus pagalbos, gali kilti klausimų dėl gydymo derinimo su mokyklos lankymu ar kita kasdiene veikla. Iki kreipimosi laiko įprasta veikla neturėtų būti nutraukta, kol pagalbą teikiantys specialistai nenuspręs kitaip. Prieš priimant kokį nors sprendimą, rekomenduojama su jais pasitarti.
5. DRĄSIAU. Neretai tėvai vengia atžalai, vartojančiai psichoaktyviąsias medžiagas, ieškoti pagalbos. Jie baiminasi, kad kas nors iš pažįstamų apie tai sužinos. Kreipiantis pagalbos į psichikos sveikatos centrą ar priklausomybės ligų centrą, darbuotojai turi užtikrinti konfidencialumą. Visa informacija apie Jūsų šeimą ir problemas yra saugoma nuo pašalinių asmenų, o informacijos teikimas kitoms institucijoms griežtai reglamentuotas įstatymų.
6. ŽVELKITE PLAČIAU. Bandydami padėti vaikui, atminkite: sveikimo procesas – tai ne vien svaiginančios medžiagos atsisakymas. Tai gyvenimo būdo, mąstymo ir elgesio keitimas, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas, naujų vertybių radimas ir prarastų susigrąžinimas. Sveikimo esmė – atsisveikinti su narkotikais ir kurti visavertį gyvenimą.

Įsivaizduokite, kad bandote įtikinti kitus tėvus pasikalbėti su savo vaiku apie psichoaktyviąsias medžiagas.

Užduotis

Kaip reaguotumėte į šiuos jų pasiteisinimus? Surašykite kontrargumentus.

• Jaunystėje ir aš vartojau tabaką, alkoholį, bet man nieko baisaus nenutiko.
• Paaugliams reikia eksperimentuoti tam, kad pažintų pasaulį, tai normalu.
• Visi kažką vartoja, tad nenoriu, kad mano vaikas būtų atsiskyrėlis.
• O jeigu aš klystu, jei jis iš tiesų nieko nevartoja? Vaikas supyks, ir mūsų santykiai pablogės.
• Aš nesu geras tėvas, todėl man tai padaryti bus labai sunku. Nežinau, nuo ko pradėti šį pokalbį.

Užduotis

Įsivaizduokite: Jūsų draugas sužinojo, kad jo vaikas kiekvieną dieną per pertraukas su mokyklos draugais rūko, ir klausia Jūsų, ką jam daryti. Ką patartumėte savo draugui?

Vienas iš būdų padėti savo vaikui suprasti, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra klaidingas ir pavojingas kelias siekti malonumo ir naujos patirties, tai suteikti jam kuo daugiau galimybių patirti malonius pojūčius kitais būdais.

Užduotis

Kartu su savo vaiku sudarykite sąrašą dalykų / veiklos, kas padėtų jam puikiai jaustis, gerai save vertinti ir įgyti malonios patirties.