• Kada spręsti konfliktus? Ar žinojote, kad galima sėkmingai išspręsti 9 iš 10 konfliktų, jeigu tai darome pačioje konflikto pradžioje, vos pajutę pirmą susierzinimą, nelaukdami, kol įtampa išaugs? Mažiausiai šansų išspręsti konfliktą (tik apie 10%) yra tuomet, kai konfliktas pasiekęs kulminaciją. Kai pykstame ir nirštame labai stipriai, tikimybė susikalbėti tinkamai yra maža.
• Pirmiausiai keiskite savo, o ne paauglio elgesį. Ar žinojote, kad efektyviausia keisti kito žmogaus elgesį yra ne reikalauti tai padaryti, bet keisti savo elgesį patiems. Tai patvirtina ne tik tyrimų gausa, bet ir viena Nobelio premija! 2005 m. ji suteikta tiriant žmonių bendravimą ir tarpusavio konfliktų sprendimą: vienos pusės veiksmų pasikeitimai konflikto metu neišvengiamai keičia kitos pusės elgseną.
• Rėkimui – ne! Tyrimuose pastebėta, jog vaikų smegenys panašiai reaguoja tiek į fizinį smurtą, tiek tada, kai ant jų rėkiama. Rėkimas yra psichologinis smurtas. Taigi neturime nuolaidžiauti sau ir teisintis, kad praradote pusiausvyrą ir dėl to sudavėte ar užrėkėte. Normalu supykti ir net įniršti, bet ne smurtauti. Smurtas neauklėja, jis laužo vaiko savivertę ir santykius šeimoje.
• Emocijos yra kūne. Kai mums kyla kokia nors emocija, kūne išsiskiria natūralios cheminės medžiagos, kurios daro įtaką viso kūno veiklai. Dėl nerimo skrandyje jaučiame „drugelius“ ar net dieglius. O kai pykstame, muša karštis, smarkiau plaka širdis. Taigi emocijos – tai ne tik subjektyvūs išgyvenimai, bet ir fiziologija. Dėl šios priežasties mūsų pasakymai paaugliui

• Konfliktas – mažiausiai dviejų žmonių reikalas. Jis kyla, kai susiduria mūsų skirtingi požiūriai, interesai, vertybės, norai. Keblumų kyla tuomet, kai šį susidūrimą lydi stiprios emocijos. Būtent jos daro didelę įtaką mūsų elgesiui, bendravimui ir galimybėms rasti sprendimus.
• Kaip jaučiamės? Būtent emocijos susijusios su tuo, kad konflikto metu pakeliame balsą, pertraukinėjame kitą žmogų, pasakome tai, dėl ko paskui gailimės, arba net pratrūkstame fiziškai. Taigi diskutuojant ir ieškant sprendimų situacijose, kai susiduria jūsų ir paauglio nuomonės ar norai, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip jūs abu jaučiatės.
• Konfliktai naudingi! Konfliktai santykiuose yra visiškai normali jų dalis. Jų turi būti. Jeigu santykiuose nėra konfliktų, vadinasi, trūksta atvirumo: vengiama išsakyti savo nuomonę, įvardyti poreikius ar išgirsti, ko nori kitas. Taip bendraujant dažnai tvyro įtampa, trūksta saugumo, nuoširdumo. Konfliktai santykiams gali duoti daug naudos: juos atgaivinti, sumažinti susikaupusią įtampą, įnešti daugiau tikrumo ir juos sustiprinti.
• Konfliktų nereikia vengti. Problemos santykiuose kyla ne tiek dėl pačių konfliktų, kiek dėl jų sprendimo įgūdžių stokos. Mums sunku ramiai, nerėkiant kalbėtis, būti atviriems ir pagarbiems, iki galo išklausyti kitą nenutraukiant, kantriai išlaukti, kol bus rastas sprendimas. Taigi šeimoje konfliktų išvengti neįmanoma, tereikia ugdyti įgūdžius juos sėkmingiau spręsti.

• Konfliktas – tai procesas. Dažnai gali atrodyti, kad konfliktas su paaugliu atsiranda staiga, lyg iš giedro dangaus. Visgi konfliktas paprastai yra procesas, o ne trumpas emocijų blyksnis. Jis turi savo pradžią, kai pajaučiame pirmą susierzinimą. Tuomet gali kilti įtampa, emocijos stiprėja. Galime pajausti kulminaciją, kai, atrodo, vos tvardomės arba iš tiesų pratrūkstame. Konfliktas anksčiau ar vėliau ima gesti, kai pradedame spręsti arba pamatome situaciją kitomis akimis.
• Stebėkite savo elgesį. Mūsų elgesys, savijauta ir bendravimas skiriasi priklausomai nuo to, kurioje konflikto fazėje su sūnumi ar dukra kalbamės. Iš pradžių, kai emocijos nėra stiprios, šansų susikalbėti turime daugiausiai: mąstymas veikia aiškiau, elgiamės ramiau, balso tonas pagarbesnis.
• Padarykite trumpą pauzę. Jeigu jaučiate, kad užverda kraujas ir tuojau prarasite kantrybę su savo paaugliu, labai išmintinga padaryti bent trumpą pauzę. Galima nueiti į kitą kambarį, kol emocijos bent kiek atlėgs. Tik nepamirškite, kad jūsų kūno kalba ir elgesys taip pat svarbūs. Išeidami netrenkite durų ir neatstumkite paauglio. Tiesiog pasakykite, kad pokalbyje reikalinga pertrauka.
• Grįžkite prie konflikto. Neretai nutinka taip, kad, atslūgus jausmams, situacija atrodo nebe tokia svarbi ir ją paliekame neišsprendę. Iki kito karto… Labai tikėtina, kad ta pati situacija, kuri išprovokavo jus ar jūsų atžalą, vėl sukels audras. O tada nemaža tikimybė, kad kaltinsite vienas kitą: „ir vėl tu taip darai…”, „tu visada…”, „tu niekada”.

• Žodžiai – tikrai svarbu. Nuo to, kaip konfliktų metu mes elgiamės ir bendraujame, priklauso, ar konfliktas sprendžiamas, ar gilinamas. Kartais po konflikto gailimės to, ką pasakėme. Grasinimai, ultimatumai, paauglio kritikavimas, menkinimas blogina ir situaciją, ir jūsų santykius. Jeigu jaučiate, kad kyla noras tai išsakyti, tai – ženklas, kad laikas trumpai pertraukėlei.
• Balso intonacija pasako daug. Prisiminkite, kaip žeidžia ar pykdo, kai iš savo dukters ar sūnaus girdite priešišką, nepagarbų toną, nors žodžiais jis galbūt nieko blogo ir nepasakė. Lygiai taip pat jūs, norėdami sėkmingiau susikalbėti konflikto metu, klausykite ir savo balso intonacijos.
• Stebėkite savo kūno kalbą. Visgi daugiausiai kitam žmogui ištransliuojame per savo kūno kalbą. Atkreipkite dėmesį, kokia jūsų veido išraiška, kai kalbatės su vaiku. Pastebėkite, ar nesate susinėrę rankų ant krūtinės, nes tuomet jis jausis, kad jam aiškiname lyg iš aukšto.
• Kraštutinumai konfliktuose nepadeda. Kartais konflikto metu tėvai atsiriboja nuo atžalos, jį atstumia, vengia kalbėti apie problemą, taip bandydami sukelti kaltę, baimę ir priversti nusileisti. O kartais tėvai elgiasi agresyviai: rėkia, tranko duris, keikia, atvirai kaltina ar net tampa fiziškai agresyvūs. Abu šie elgesio būdai tik menkina paauglio savivertę ir moko konfliktus spręsti tokiu pat nekonstruktyviu būdu.

• Tėvų elgesio įtaka. Mažai rasime tėvų, kurie nenorėtų, kad jų atžala gerbtų juos ir kitus žmones, gebėtų išklausyti, valdytų emocijas ir kartu pastovėtų už save, kai reikia. Vaikai labai daug išmoksta šeimoje. Taigi vaiko elgesys ir bendravimas tėvams yra lyg veidrodis: jie rodo, ką mato šeimoje. Tėvams kartais tai labai sunku pripažinti. Tačiau tai pripažinę žengsite labai svarbų žingsnį teigiamų pokyčių link.
• Svarbu nesukelti pasipriešinimo. Konflikto metu daugeliui nesvetimas noras pakeisti kitą: jo požiūrį, žodžius ar elgesį. Neretai tai darome tiesiogiai reikalaudami paauglio: „baik atsikalbinėti”, „negalima šitaip galvoti”, „tu klysti, taip nėra”, „privalai mus gerbti”. Ir kokios gi reakcijos dažnai sulaukiame? Ogi pasipriešinimo! Jis gali būti garsus, kai paauglys dar labiau pyksta, kelia balsą ir nesiklauso. Gali būti ir tylus pasipriešinimas, kai nustoja kalbėtis ir užsidaro kambaryje.
• Bendraukite taip, kaip norite, kad bendrautų su jumis. Taigi kaskart, kai jaučiate, kad konfliktas su sūnumi ar dukra įstrigo, atkreipkite dėmesį ne tik į jo ar jos elgesį, bet ir į savo. Jeigu jaučiatės neišklausytas ir norite būti išgirstas, pirma išklausykite paauglį iki galo (be pertraukinėjimų ir nurodymų). Tuomet didėja tikimybė, kad jūsų atžala pamažu išmoks pagarbiai reikšti savo norus ir konstruktyviai ginčytis.

• Spręsti konfliktus galima išmokti. Vienas svarbiausių įgūdžių – tai gebėjimas gerai įsiklausyti į kitą žmogų ir iš tikrųjų jį suprasti. Kai kalbatės su sūnumi ar dukra, mokykitės ne tik klausyti, bet ir išgirsti, ką jis ar ji nori jums pasakyti. Išgirsti mums dažnai kliudo vertinimai: paauglio pasisakymus neretai vertiname kaip vaikiškus arba įžūlius. Toks nusistatymas kliudo išgirsti žodžius ir prasmę, ką jis ar ji turi omenyje ir stengiasi mums perteikti. Taigi mokykitės tiesiog klausyti ir įsiklausyti, nepasiduokite savo vidiniams nusistatymams ir vertinimams.
• Naudingas įgūdis – atkartojimas. Daugiau laimėsite, jei nuoširdžiai klausydamiesi, ką jūsų atžala sako, savais žodžiais pakartosite jo mintis, , pvz.: „ar teisingai supratau, tu galvoji, kad…“, „tavo manymu, geriau būtų daryti taip…“. Po to išsakykite savo nuomonę: „o aš manau, kad…“.
• Įvardykite emocijas. Išgirsti paauglį geriau padeda ir dėmesio atkeipimas ne tik į jo žodžius, bet ir į jo jausmus. Stebėkite ir klausykite, ką sako jo balsas ir kūno kalba: ar jis pyksta, bijo ar liūdi? Labai svarbu parodyti, kad jį ar ją matote, girdite ir suprantate. Tam naudinga įvardinti emocijas, pvz.: „matau, kaip tau sunku“, „girdžiu, kad dar pyksti“, „jaučiu, kad tau labai neramu“.

• Konflikto metu visada yra emocijų. Jei jų nėra, reiškia, tai tėra pokalbis apie skirtingas nuomones, diskusija. Būtent emocijos yra tarsi žibalas ant žarijų. Dėl to neretai susidaro įspūdis, kad emocijos yra kažkas negero, ką reiktų slėpti ar vengti. Jokiu būdu! Emocijos labai svarbios. Jų dėka tiek žmogus, tiek ir santykiai yra gyvi ir tikri. Tad nereikia jų slopinti.
• Visos emocijos yra normalios. Nėra gerų ar blogų emocijų, nors dažnai taip girdime viešumoje sakant. Tiksliau būtų sakyti, kad yra malonios, neutralios ir nemalonios emocijos. Tai svarbu suvokti, kitaip sau ir savo atžalai neleisite jausti tam tikrų emocijų.
• Leiskite sau jausti. Kuo labiau priešinamės emocijoms, neleidžiame sau ar kitam jų pripažinti, jausti, tuo stipriau jos mus veikia. Jei pykstame, nerimaujame ir nemokame su šiais jausmais tiesiog išbūti ar jų valdyti, puolame ieškoti būdų, kurie padėti užsimiršti, nejausti. Būtent tada išauga psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizika. Jeigu konflikto metu supykę einame rūkyti arba po sunkios dienos griebiamės taurės ar bokalo įtampai nuimti, reiškia, bėgame nuo savo emocijų. Iki priklausomybių nuo šių psichiką veikiančių medžiagų – tik keli žingsniai.
• Emocijos – tai signalas. Jeigu paklausę paprasto klausimo ar lengvai paprieštaravę paaugliui sulaukiate stiprios jo emocinės reakcijos, tai –labai aiškus signalas jums, kad palietėte jam ar jai itin svarbią temą. Sukluskite, būkite kantrūs ir atsargūs, išklausykite ir bandykite suprasti, kas konkrečiai jūsų vaikui čia taip svarbu. Kartais nereikia net žodžių, tiesiog leiskite savo vaikui jausti: nedrauskite pykti, bijoti ar liūdėti. Kuo ramiau priimsite jo ar jos emocijas, tuo ramesnis ir paprastesnis taps jūsų konfliktas.

• Pyktis – reikalinga emocija. Viena dažniausių konfliktuose jaučiamų emocijų yra pyktis. Pykstame, kai jaučiamės neišgirsti, kai manome esą teisesni, o paauglys to nesupranta. Ramiai priimti savo ar kitų pyktį mums labai sunku. Ne vieną mus mokė, kad pykti negerai ir negražu. Metas atsisakyti šių mitų. Pyktis, kaip ir kitos emocijos, nėra nei geras nei blogas, jis tiesiog yra, buvo ir visada bus. Normalu supykti, kai mums sakomi nepagarbūs žodžiai ar be prašymo pasisavinama tai, kas mūsų. Pyktis suteikia energijos kovoti už save.
• Problema – ne pyktis, o elgesys supykus. Svarbu nubrėžti aiškią ribą tarp jausmų ir elgesio. Tuomet konflikto metu galėsite atskirti savo pakeltą balso toną nuo savo savijautos. Jūs turite teisę supykti ant savo dukters ar sūnaus, kai jis, pvz., netesi pažado, nesilaiko susitarimų ir taisyklių, tačiau tai nesuteikia teisės rėkti.
• Užuot rėkę, tiesiog įvardinkite savijautą. Konflikto metu, kai supykstame, užuot rėkę, galime pasirinkti ramiai ir aiškiai pasakyti, kaip jaučiamės: „man dabar labai pikta“, „aš supykau, kai sužinojau, kad …“ ir t. t. Mūsų smegenyse vyksta ryškūs pokyčiai, kai aiškiai ir tiesiai įvardijame žodžiais savo savijautą: pamažu viskas pradeda rimti. Tik svarbu tai daryti be kaltinimo, pvz., venkite sakyti „tu mane supykdei“. Mes patys esame atsakingi už savo reakcijas, kurios kyla: ar tai būtų širdies plakimas, ar pyktis.

Skamba paprastai, bet tai bene sunkiausia, kai mumyse užverda emocijos. Sąmoningai stabdykite save, kai kyla impulsas pertraukti paauglį. Kuo daugiau jis jausis išgirstas, tuo jaus mažesnį priešiškumą ir galės išgirsti jus.

Jei konflikto metu jaučiate, kad pradedate kaltinti paauglį, siekti bet kokia kaina įtikinti jį, kad yra neteisus, piktai kritikuoti, tai yra ženklas, kad pradedate nebevaldyti emocijų. Geriau padaryti laikiną pertrauką ir „atvėsti“, nes tokioje būsenoje rasti racionalių sprendimų sunku, tik prikalbėsime tai, dėl ko paskui abiem pusėms bus skaudu.

Konflikto metu nuolat stebėkite savo balso intonaciją. Per balsą dažnai ištransliuojame paaugliui daugiau nei žodžiais. Stabdykite save, jei girdite, kad jūsų balso tonas kyla, arba tampa ironiškas, pašaipus, kritiškas ar įžeidžiantis.

Jeigu paauglys jums sako „tu nieko nesupranti“, „yra visai ne taip“, „tu amžinai tą patį…“, tai yra ryškūs ženklai jums, kad turite stabtelti. Tai ženklas, kad jis jaučiasi nesuprastas, tad nepajėgs suprasti ir jūsų. Vietoj savo pozicijos dėstymo verčiau stabtelkite ir dar kartą paklauskite, ką supratote ne taip. Kantriai įsiklausykite.

Norėdami išbandyti tai, kas jums nauja bendraujant (pvz., perfrazavimą, emocijų atspindėjimą ar savo jausmų įvardijimą), treniruokitės, kai esate ramūs: ramiai kalbatės su paaugliu, dalijatės dienos įspūdžiais ar pan. Naujiems dalykams įvaldyti reikia aiškaus mąstymo. Konflikto metu, kai emocijų daug, mūsų smegenys pereina į kitokį režimą: naudojame tik tai, ką gerai mokame, naujiems dalykams vietos nelieka. Kai ramiose situacijose pajėgsite sėkmingai pritaikyti naujus bendravimo būdus, tuomet pavyks panaudoti juos ir sprendžiant konfliktus.

• Nesugebėjimas, nenoras išklausyti kito, tik savęs girdėjimas
• Agresyvi ar uždara kūno kalba, pvz., sugniaužti kumščiai kalbantis ar sunertos rankos.
• Grasinimai ir ultimatumai, pvz., „jei nesimokysi, nebematysi kompiuterio!“
• Kito žeminimas, pvz., „nevykėlis, nemokša“
• Reikalavimai: „tu privalai…“
• Perdėti apibendrinimai: „tu visada”, „tu niekada”
• Pakartotinis grįžimas prie anksčiau jau aptartų ar senų įvykių situacijų, siekiant vėl apkaltinti.

Žemiau pateiktos rekomendacijos, padedančios sėkmingiau spręsti konfliktus su paaugliu.

Užduotis

Išsirinkite vieną principą, kurio nuo šiol laikysitės pokalbių, diskusijų ir konfliktų su paaugliu metu.

Konstruktyvūs konflikto sprendimo principai:

• Laikinai nutraukite „kovą“, kol nurimsite. Karštos emocijos nepadeda išspręsti konflikto.
• Kalbėkite apie problemą, ne apie žmogų.
• Išsakykite savo jausmus, o ne kaltinimus.
• Išklausykite iki galo, nepertraukdami.
• Stenkitės išlaikyti diskusiją apie visa situaciją, ne tik apie savo poziciją. Supraskite, jog paauglys taip pat atstovauja savo interesams, poreikiams.
• Susitelkite į tai, kur sutariate, o ne tik į tai, kur išsiskiria jūsų požiūriai. Ieškokite bendro sprendimo, įtraukite į tai paauglį.
• Siekite kompromisų, kad abiejų pusių poreikiai būtų patenkinti. Jūsų tikslas turėtų būti ne nugalėti, bet susitarti.

Konflikto metu svarbu gebėti ne tik valdyti savo emocijas ir tinkamai bendrauti, bet ir kūrybiškai mąstyti, kad atrastumėte sprendimus.

Užduotis

Išbandykite metodą „minčių lietus” su savo dukra ar sūnumi įvairių situacijų metu: ne tik konfliktuodami, bet ir tiesiog diskutuodami kokiu nors klausimu.

„Minčių lietus“– tai labai įvairių sprendimo būdų išsakymas, siekiant rasti išeitis iš padėties. Pradžioje, abi pusės laisvai išsako visus tuo metu į galvą ateinančius sprendimus, net ir pačius keisčiausius. Labai svarbu, išgirdus kito pasiūlymus, juos priimti, kol kas nevertinti jų tinkamumo, nekritikuoti. Kuo daugiau kūrybiškų idėjų išsakoma, tuo geriau. Kai jūs ir paauglys išsakote visus galimus sprendimus, tuomet metas kartu išsirinkti keletą ir kartu įvertinti jų tinkamumą. Taip didėja tikimybė, kad atrasite abi puses tenkinantį sprendimą.