Remiantis W. Strauss‘o ir N. Howe kartų teorija, karta – tai kas 20 metų užauganti nauja, unikali žmonijos grupė, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo, technologijų proveržio. 1990 metais autoriai paskelbė, kad, remiantis kartų teorija, galima išspręsti bendravimo problemas šeimoje, kolektyve ir visur, kur susiburia įvairaus amžiaus žmonės.

• Šiuo metu žemėje gyvena maždaug 7 kartos

1. 1912‒1921 m. Didžiosios depresijos karta.
2. 1922‒1927 m. Antrojo pasaulinio karo karta.
3. 1928‒1945 m. pokario karta.
4. 1946–1964 m. kūdikių bumo karta (baby boom).
5. 1965–1976 m. X karta.
6. 1977–1996 m. Y karta.
7. 1997–2023 m. Z karta.
8. nuo 2010 m. alfa karta (stiklo karta).

Įvairiose Europos valstybėse, JAV toks kartų skirstymas dėl politinių, ekonominių ir sociokultūrinių aplinkybių šiek tiek skiriasi, taip pat ir Lietuvoje reikėtų prie kiekvienos kartos laikotarpio pridėti ar atimti maždaug po 2‒3 metus.

• Stebima tendencija, kad Z kartos vaikai vis mažiau mokosi iš tėvų, o tėvai vis daugiau mokosi iš vaikų. Tėvai patys pasiduoda technologijų įtakai ir patys parodo vaikams pavyzdį, kaip leisti laiką prie išmaniųjų ekranų, vis dažniau vietoj gyvo bendravimo ar skambučio rašo trumpąsias žinutes su žodžių trumpiniais.
• Šiuolaikinėse šeimose yra po vieną ar keletą vaikų, todėl neretai tėvai iš vaikų padaro kultą, užkelia juos ant pjedestalo. Norėdami būti gerais tėčiais ir mamomis, daro viską, kad vaikui ir jiems būtų lengviau: antrokui riša batraiščius, dirba vaikų vairuotojais , dažnai vedasi pramogauti, perka vis naują išmanųjį telefoną, daro viską, kad tik vaikas nenuobodžiautų. Jei vaikas kelia isterijas, kad per mažai pažaidė kompiuteriu, tėvai leidžia dar žaisti, kad tik būtų ramu ir vaikas nepyktų, nepatirtų nemalonių jausmų. Tėvai net nepajunta, kaip jie atplėšia vaiką nuo galimybės mokytis gyvenime svarbių dalykų, ir pradeda tarnauti vaikui vietoj to, kad mokytų jį, kaip pasirūpinti mažais dalykais, savarankiškai rasti problemos sprendimą, leistų panuobodžiauti ar susitvarkyti su nemaloniomis situacijomis.
• Mokslininkai pastebi, kad dėl besaikio naudojimosi socialiniais tinklais formuojasi keturios neigiamos Z kartos asmeninės savybės (mokslininkai vartoja terminą „tamsioji tetrada“ ‒ psichopatinių asmenybės bruožų kombinacija):

1. piktybiškas komentavimas socialiniuose tinkluose;
2. sadizmas;
3. psichopatija (asocialumas);
4. makevializmas (manipuliavimas kitais dėl savanaudiškų tikslų).

• Z kartos vaikai itin priklausomi nuo pagyrimų, jautrūs kritikai, nemėgsta prievartos, ilgų pamokslų ir griežtų taisyklių, apribojimų, jie nori, kad su jais būtų tariamasi, kad suaugusieji bendrautų kaip su sau lygiais. Autoritetu tampa asmuo, pateikęs vaikams žinių, kurių jie negali rasti internete.
• Z kartos vaikai vienu metu be didelių pastangų atlieka kelias ar keletą funkcijų: klausosi muzikos, daro namų darbų užduotis, kelia nuotraukas į socialinius tinklus ir valgo traškučius. Kai kuriais atvejais tai yra pranašumas, bet, kai atliekant darbus reikia įsigilinti ir susikaupti, nukenčia kokybė, nes darbas atliekamas paviršutiniškai.
• Z kartos vaikai yra daug laisvesni, todėl drąsiai reiškia savo norus, nuomonę, suaugusiems dažnai kelia klausimą „kodėl“, „kam to reikia?“ ar tiesiog be didesnių svarstymų išsako tai, kas yra ant liežuvio galo.
• Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau negu 50 proc. paauglių kasdien naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, internetu, socialiniais tinklais (penktadalis jų socialiniuose tinkluose lankosi daugiau negu 10 kartų per dieną). Šios aplinkybės daro įtaką Z kartos vaikų asmenybinei raidai, todėl daugeliui jų būdinga

1. narcisizmas,
2. dėmesio sutrikimas,
3. socialinė fobija (jiems gyvas kontaktas, bendravimas ar problemų aiškinimasis kelia didžiulį nerimą, įtampą, baimę),
4. depresija (dėl naudojimosi socialiniais tinklais, kuriuose kuriama iliuzija, kaip kiti gerai gyvena, kokie yra gražūs ir protingi).

• Psichinė sveikata. Z kartos vaikai auga visuotinio pertekliaus laikais ‒ jie nuolat susiduria su stimulų perkrova: ryškios reklamos, pramogų ir prekių gausa bei įvairovė, būreliai, technologijos. Vaikai dar net nemokėdami kalbėti jau turi galimybę namuose naudotis internetu ir išmaniaisiais ekranais, kur susiduria su pavojais dėl netinkamo turinio internete, asmens duomenų konfidencialumo pažeidinėjimu, juos nuolat persekioja mintys apie virtualią realybę. Vaikai, leidžiantys daug laiko prie ekranų, praranda galimybę pažinti tikrąjį pasaulį, o ilgainiui realybė jiems pradeda atrodyti per daug sudėtinga, taigi ir mažiau patraukli, nes čia gyvenimas vyksta per lėtai ir ne taip, kaip jie norėtų. Šalutinis besaikio technologijų naudojimo kasdienybėje poveikis ‒ vaikų nerimastingumas, nekantrumas, dirglumas, nelaimingumo jausmas, mažėjanti motyvacija mokytis, dėmesio sutrikimai, depresijos rizika ir kt.
• Fizinė sveikata. Vaikai iki maždaug 10‒12 metų labai daug ko mokosi žaisdami įvairiausius žaidimus, ypač vaidmenų, vaizduotės ar vadinamuosius laisvuosius žaidimus, kur patys kuria taisykles, istorijas, personažus ir būna fiziškai aktyvūs. Žaidžiant tokius žaidimus aktyvinamos ir lavinamos įvairios kūno funkcijos (vaizduotė, kalba, stambioji ir smulkioji motorika) ir emocijų pasaulis (jausmų įvairovė ir jų įveika, veiksmas vyksta natūraliai, apgalvotai ar spontaniškai, bet vaiko tempu). Visa tai padeda vaikui vystytis tiek fiziškai, tiek psichiškai sveikam. Tačiau Z karta susiduria su iššūkiu užaugti sveikais ir visapusiškai išsivysčiusiais, nes tikruosius žaidimus išstumia virtualūs žaidimai arba žaislai ‒ robotai, o tokia veikla negali aktyvinti viso kūno funkcijų ir visų asmenybės komponentų. Daug Z kartos vaikų yra fiziškai silpni, vangūs, dažniau serga virškinimo sutrikimo ligomis, be to, kyla sunkių lėtinių ligų pavojus, didėja nutukimo rizika, atsiranda skeleto ir raumenyno vystymosi sutrikimų, neaiškios kilmės galvos skausmų ir kt.
• Bendrosios kompetencijos. Psichologė H. E Marano Z kartą vadina neryžtingųjų karta dėl per didelės tėvų globos, dėmesio ir kontrolės. Galimybė tėvams bet kada susisiekti su vaikais atima iš vaikų gebėjimą patiems spręsti problemas, priimti sprendimus, tad vaikai tampa pernelyg priklausomi nuo tėvų. Psichologė pastebi, kad Z kartos vaikai yra psichologiškai labai pažeidžiami, silpni, sunkiai pakelia net nedidelius išbandymus, susidūrę su sunkumais greita palūžta ir nuleidžia rankas, antra vertus smarkiai pervertina savo jėgas ir gebėjimus, sunkiai adaptuojasi darbo aplinkoje, stokoja savarankiško darbo įgūdžių, kūrybiškumo. Taigi Z karta stokoja daug kur pritaikomų bendrųjų kompetencijų.

• Nauda, kurią vaikai gauna naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, yra techninės žinios ir virtualaus bendravimo įgūdžiai. Tarkim, pradinių klasių mokiniai jau gana lengvai gali atlikti namų darbus kompiuteriu, naudodamiesi internetu ir kai kuriomis programomis, o paskui pristatyti savo darbą visai klasei.
• Pakito informacijos šaltiniai: spausdintos knygos pralaimi konkurencinę kovą su informacijos paieška internete. Z karta priima ir apdoroja informaciją greičiau, bet nedideliais kiekiais, geriausia, kai ji sutelpa į įrenginio ekraną ar vieną puslapį. Kadangi vaikai pasižymi greičiu, tai informaciją priima gana paviršutiniškai, o kad jie susikauptų ir susikoncentruotų į mokymąsi, jiems turi būti įdomu, nes per prievartą jie nedarys nieko.
• Z kartos mokiniai gali vienu metu apdoroti didelius informacijos kiekius. Tai pagrindžia naujausi neurologiniai smegenų tyrimai, kurie rodo, kad šiuolaikinių vaikų smegenys jau yra kiek kitokios negu ankstesnių kartų. Tarkim Z kartos mokinių trumpalaikės (darbo) atminties pajėgumai jau yra didesni negu ankstesnių kartų, todėl jie gali efektyviai dirbti su informacija iš karto, ją greitai susirasti, pritaikyti. Ilgalaikė atmintis jau kitokia. Tai, kas nugula į ilgalaikę atmintį, yra sunkiau atgaminama ir panaudojama reikiamu momentu. Tuo galima paaiškinti, kodėl šiandieniniai mokiniai taip sunkiai ir nenoriai mokosi mintinai istorijos datas ar kalnų ir ežerų pavadinimus, o išmokę ne visada pasinaudoja turima informacija, nes jiems ją atgaminti reikia daugiau pastangų negu iš karto naudojantis informacijos šaltiniais.
• Lietuvos mokslininkų atliktas tyrimas apie mokinių poreikius mokantis tiksliųjų dalykų parodė, kad daugelis mokinių ilgisi vadinamosios rankų dimensijos, t. y. darbo naudojantis realiomis priemonėmis, eksperimentavimo, čiupinėjimo, lietimo, patyrimo per pojūčius, darbo atlikimo savomis rankomis. Tai svarbi žinutė tėvams ir mokytojams ‒ Z kartos vaikams patyrimas kažką atliekant savomis rankomis, naudojant tikras medžiagas labai sustiprina realybės pojūtį, palengvina naujų žinių, teorijos supratimą ir aplinkos pažinimą.

Stebėkite patys save: ar nėra taip, kad patys namuose kiekvieną laisvą minutę nejučiomis paimate telefoną ar planšetinį kompiuterį ir kažką naršote, o tuo metu jūsų vaikas tai stebi ir stengiasi kopijuoti jus, nes toks yra vaikų mokymosi mechanizmas – kopijuoti tėvų elgesį. Pastebėję ir atpažinę savo elgseną, suprasite, kodėl jūsų vaikai vienaip ar kitaip elgiasi. Stebėkite, kaip bendraujate vieni su kitais: ar susirašote trumposiomis žinutėmis, vartodami žodžių trumpinius, ar bendraujate kalbėdami telefonu, ar gyvai susitikę, matydami vienas kitą.

Turbūt jau esate pastebėję, kad ir jūsų, ir kitų vaikai yra kur kas drąsesni ir laisvesni, negu buvote jūs. Jie drąsiai išsako, ko nori, ko nenori, ką darys, ko nedarys, kas patinka, kas nepatinka, taip pat jie dažnai kelia klausimus „o kodėl turėčiau?“, „kam to reikia?“, „kodėl tai svarbu?“. Naujosios kartos vaikai iš tiesų sunkiai paklūsta nurodymams, liepimams, jie tikrai nedaro to, ko nesupranta vien iš nuolankumo ar klusnumo. Taigi jums reikia mokytis pagarbiai ir kantriai atsakyti, argumentuoti, paaiškinti ir susitarti, priminti namų taisykles. Matydamas jūsų nuoširdžią pagarbą, vaikas greičiausiai ims ir darys tai, ką reikia, kitu atveju kyla dvikovos pavojus, kurią dažniausiai laimi vaikas. Tad žinokite, kad, skirdami laiko paaiškinimui, argumentavimui ir susitarimui, laimėsite taiką ir gerus santykius su vaiku. Patartina duoti vaikui rinktis iš dviejų alternatyvų ir duoti šiek tiek laiko priimti sprendimą. Šie vaikai labai vertina laisvę, tik reikia juos ugdyti, atsakingai naudotis laisve.

Kai šiandien daugelis materialių dalykų yra palyginti lengvai pasiekiama, gaunama, tai labai svarbu yra turėti aiškias ribas, kiek ir ko mums reikia dabar, šiandien, šiais metais mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, kiek ir kokių žaislų ir žaidimų vaikams reikia? Stenkitės vadovautis formule: kiek vaikui metų, tiek vienu metu šalia jo ir žaislų. Žaislus galite periodiškai keisti, paslėpdami dabartinius ir išimdami kitus. Mažuosius stenkitės aprūpinti tokiais žaislais, su kuriais vaikas gali iš tiesų žaisti, o ne spustelėjęs kelis mygtukus stebėti, ką žaislas atlieka pats. Mygtukų spaudinėjimas kuria iliuziją, kad ir visas gyvenimas, ir pasaulis veikia tokiu pat paprastu, pastangų nereikalaujančiu principu.

Kalbant apie vyresnių vaikų laisvalaikį ir tendencijas, kai žaidimai persikelia į ekranus, žiūrima daugiau filmukų per TV ar „Youtube“, labai patartina šeimoje įsivesti naudojimosi išmaniaisiais ekranais tvarką. Vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis: iki 2‒3 metų vaikams jokių ekranų, 4‒7 metų – ne daugiau kaip 30‒60 minučių per dieną su tėvų priežiūra, 7‒10 metų vaikams – 1‒2 valandos per dieną su pertraukomis, o iki 18 metų ‒ ne daugiau kaip 2 valandos per dieną pramogavimo prie ekranų, neįskaitant ugdymosi poreikiams reikalingo laiko. Žinoma, jūs visada turite būti budrūs ir domėtis, ką jūsų paaugliai veikia virtualioje erdvėje, kur apstu pavojingų ir žalingų pagundų. Taip pat turite būti nuoseklūs laikydamiesi susitarimų ir taisyklių, ramiai reaguoti į vaikų mėginimus praplėsti ribas, pavyzdžiui, noras pažaisti dar 30 minučių gali virsti isterišku žviegimu. Tokiu atveju stenkitės neprarasti savitvardos ir ramiai kartokite vaikui: „Matau, kad dabar tu labai pyksti, bet žinau, kad gali nusiraminti“.

Dėmesio! Dauguma šiuolaikinių kompiuterinių žaidimų, filmų ir animacijos turi didžiulį poveikį vaiko smegenų veiklai, pats vaikas to negali kontroliuoti. Tarkim, pažaidęs internetinius žaidimus ar pažiūrėjęs šiuolaikinę animaciją, jis dar 30‒60 minučių gali būti dirglus, nesukalbamas, kaip nesavas, kol jo smegenys nurims ir sugrįš į įprastinę būseną. Jei isterijos ir pykčio priepuoliai dažni, pasigilinkite į filmų ar žaidimų turinį, kuris taip žaloja jūsų vaiką, ir ieškokite nuosaikesnių alternatyvų.

Dėl didelio mūsų gyvenimo tempo, išmaniųjų technologijų įtakos, maisto su įvairiais sintetiniais ir cheminiais priedais Z kartos vaikai pasižymi nekantrumu, dėmesingumo stoka, nerimastingumu, tad verta skirti didesnį dėmesį žaidimams ir laisvalaikio veikloms, kurios padeda lavinti vaiko koncentraciją, kūrybingumą, kantrybę. Nuo mažų dienų skaitykite vaikams knygas, kad vėliau patys jas skaitytų, su 4–5 metų vaikais jau žaiskite stalo žaidimus, su vyresniais ‒ sudėtingesnius žaidimus šaškėmis, šachmatais ar kitus strateginį mąstymą ir tikslo siekimą ugdančius žaidimus. Užsiimkite su vaikais tokiomis veiklomis, kur svarbiau išgyventi procesą, o ne gauti greitą rezultatą: namų tvarkymas kartu, savaitgalį pietų ruošimas kartu, drabužėlių siuvimas lėlėms, laipynės konstravimas jūsų katinui ir pan.

Statistiniai rodikliai byloja apie prastėjančią vaikų ir paauglių sveikatą, didelį fizinio aktyvumo stygių, tad stenkitės su vaikais būti daugiau lauke net ir tada, kai oras nėra itin malonus. Jūsų vaikams, taip pat ir jums patiems reikia daug judėjimo ir organizmo grūdinimo. Lauke ieškokite veiklų, kurios paremtos tyrinėjimu, interaktyviu, dinamišku procesu, kur tyrinėjant ir sąveikaujant su aplinka gimsta supratimas apie save patį ir mus supantį pasaulį. Išbandykite pėsčiųjų žygius, lobių paieškas („Geocatching“), minkite dviračiais, slidinėkite, tiesiog leiskite sau būti laisviems dėl veiklos įvairovės: statykite vabalėlių namukus, konstruokite šiltnamio laistymo sistemą, darykite aitvarus, auginkite gėles ar braškes balkone ir t. t.

Pagalvokite ir paieškokite, kokie galėtų būti užsiėmimai su vaikais, kurie ugdo kantrybę ir dėmesingumą. Pasirinkę keletą alternatyvų, jas aptarkite ir nuspręskite, kuriomis dienomis skirsite 1‒2 valandas laiko, tarkim, ne TV žiūrėjimui, bet bendrai veiklai ‒ žaidimams. Galite pasidaryti šeimos laisvalaikio kalendorių ir pasikabinti jį visiems matomoje vietoje. Taip bus lengviau jums patiems valdyti laiką ir nepavogti jo iš šeimos ir vaikų.

Pasidarykite pačių įvairiausių veiklų sąrašą visiems metų laikams. Kai turėsite savo sąrašą, aptarkite jį su vaikais, gal jie turės savų pasiūlymų ‒ būtinai įtraukite ir vaikų pasiūlymus į sąrašą. Stenkitės per metus įgyvendinti kuo daugiau į sąrašą įtrauktų veiklų. Naujų metų išvakarėse turėsite, ką aptarti ir kuo pasidžiaugti bei galėsite pakoreguoti veiklų sąrašą kitiems metams.

Pagalvokite ar sutarkite su partneriu dėl ribų pildant vaikų norus: kokius norus, kada ir kokiomis aplinkybėmis pildysite, o kada ne. Net ir šiais visuotinio pertekliaus laikais vaikams labai reikia jūsų pasakymo „ne“. Kai kuriems tėvams sakyti „ne“ savo vaikams gali būti labai sunku, nes jie patys vaikystėje daug ko neturėjo ir stokojo. Tačiau vaikai jaučiasi daug saugesni ir būna ramesni, kai žino ribas ir aplinkybes, kurioms esant pildomi jų norai. Paradoksas: jei pildysite kiekvieną vaiko norą, jis ilgainiui gali pradėti jaustis nelaimingas, matydamas, kad viską gali gauti, ko tik užsinori. Būdamas mokyklinio amžiaus jis gali nebeturėti motyvacijos kažko siekti, dėti pastangas, nes buvo įpratęs viską, ko užsinori, gana lengvai turėti. Vaikai, kurių tėvai nuosekliai laikosi norų tenkinimo ribų, sudaro sąlygas vaikui susidoroti su nemalonia emocija, atrasti alternatyvų, ugdytis ištvermę ir kantrybę, turėti savų siekių ateičiai ‒ visa tai labai svarbu vėlesniame amžiuje mokykloje, universitete, darbe.