Surinkite įrodymų. Tikėtina, kad jūsų vaikas iš pradžių gali neigti, kad vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, todėl paieškokite, kuo pagrįsite savo įtarimus. Tai gali būti rastos narkotinės medžiagos, vaiko elgsenos ar išvaizdos pokyčiai, neįprasti kvapai, dėmės ant rūbų, mokytojų pastabos, namuose dingstantys pinigai, tabakas ar alkoholis ir t. t.
Nuspręskite, kas dar dalyvaus. Apmąstykite, kaip kalbėtis bus lengviau: tik jums su vaiku ar kartu su kitu suaugusiu šeimos nariu, o gal bus kitas žmogus, kuriuo jūsų atžala pasitiki (senelis, teta, mokytoja ar kt.). Susitarkite, ką visi kalbėsite, kad nekiltų nesusipratimų.
Pokalbį planuokite iš anksto. Nepradėkite apie tai kalbėtis su vaiku netikėtai, pvz., kilus konfliktinei situacijai. Abu turite būti ramūs. Gerai apmąstykite tinkamiausią laiką ir vietą.
Apgalvokite, ką sakysite. Kalbant svarbu kuo išsamiau aptarti su paaugliu jo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą: kada ir kaip pradėjo, kaip jaučiasi, kai pavartoja, su kuo tai daro, iš kur gauna pinigų, kas skatina vartoti vėl ir vėl, ar bandė atsisakyti.
Būkite pasiruošę. Narkotines medžiagas vartojantys paaugliai linkę manipuliuoti, neigti savo problemas. Būkite tam pasiruošę. Pokalbį pradėkite tik tada, kai esate ramūs. Kitaip bus sunku logiškai dėlioti argumentus, ieškoti sprendimų, susikalbėti su paaugliu. Pajutęs jūsų stiprias emocijas, paauglys galės lengviau jumis manipuliuoti. Kaip pačiam valdyti savo emocijas, rasite kitoje pamokoje „Streso mažinimas“.