Stresas – tai mūsų vidinė apsaugos sistema. Ji įsijungia tuomet, kai jaučiame kokį nors pavojų. O tai, ką laikome pavojumi, labai įvairu. Mūsų smegenys reaguoja panašiai tiek į realų, fizinį, tiek į mūsų pačių įsivaizduojamą pavojų. Pvz., jei išleidote dukrą ar sūnų į vakarėlį, o ji / jis negrįžta sutartu laiku ir neatsiliepia telefonu, galvoje netrukus gali gimti scenarijai, kad kažkas nutiko. Pradedame jausti stresą.
Streso metu reaguoja visas kūnas. Ir niekas nevyksta be reikalo! Širdis plaka smarkiau ir kvėpuojame dažniau, kad į raumenis su krauju patektų daugiau deguonies ir energijos. Taip yra, kad prireikus turėtume daugiau fizinių jėgų pavojui įveikti. Neretai streso metu šąla galūnės – iš dalies todėl, kad susižeidę mažiau nukraujuotume. Prakaituojame taip pat daugiau, kad neperkaistume.
Problema kyla, jei stresas tampa nuolatinis. Rytais skubame į darbą ir transporto kamštyje tampa neramu, ar spėsime. Bijome, kas nutiks, jei neužbaigsime projekto laiku. O dar kiek „pavojų“, susijusių su mūsų vaikais: ar jiems pasiseks, ar nesityčios iš jų mokykloje, ar nieko nenutiks sutemus grįžtant namo. Šiuolaikiniai pavojai niekada nesibaigia. Vadinasi, mūsų apsaugos sistema taip pat nuolat įjungta. Nieko nuostabaus, kad jaučiamės pavargę ar net perdegę.