Streso metu elgiamės instinktyviai. Kai jaučiamės esą pavojuje, mūsų smegenys pradeda dirbti kitaip: įsijungia instinktyvios, visiems gyvūnams, įskaitant ir mus, būdingos reakcijos: kovoti, bėgti arba sustingti pavojaus akivaizdoje.
Stresas keičia mūsų bendravimą. Kadangi šiuolaikiniai pavojai, streso sukėlėjai yra daugiau psichologiniai (mintys ir baimės „o kas, jeigu“), nėra realaus „priešo“, tai atakuoti pradedame save arba šalia esančius. Jei streso metu kovojame, tai kovą pradedame prieš save arba kitus: kaltiname, kritikuojame, tampame per griežti ir pikti. Jei streso metu bandome „pabėgti“, tuomet tampame uždari, izoliuojamės nuo kitų. O instinktyvi streso reakcija sustingti dažnai pasireiškia kaip per didelis įsitraukimas į save: savo emocijas, mintis, skausmus, pamirštant aplinkinius.
Stresas apsunkina santykius. Taigi, jei nuolat patiriame stresą ir nemokame „išjungti“ šios apsaugos sistemos laiku, kenčiame mes patys ir aplink mus esantys žmonės. Šeimoje santykiai tampa įtempti: visi irzlūs, kritiški sau ir kitiems, kiekvienas užsidaręs su savo sunkumais. Paauglys gyvena savo gyvenimą, kuriuo vengia dalintis. Tėvai nuolat susirūpinę dėl darbų ar buities. Kiekvienas kenčia savyje. Taip pamažu tolstame vienas nuo kito. Būtent tada auga ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizika – tiek tėvams, tiek paaugliams.